Karvaičių kraštovaizdžio draustinis

Karvaičių kraštovaizdžio draustinio tikslas – išsaugoti vaizdingą Karvaičių kraštovaizdžio apylinkės gamtinį kompleksą su didžiojo kopagūbrio aukščiausiomis lietuviškoje nerijoje Vecekrugo, Karvaičių ir Preilos kopomis, raiškiais pamario kyšuliais (ragais), kauburiuotąja ir duburiuota pamario bei mišku apaugusia kauburiuotąja ir lygumine pajūrio palve, pajūrio apsauginiu kopagūbriu ir smėlynais, į Lietuvos Raudonąją knygą įrašytų augalų ir gyvūnų rūšių radavietes, Europos bendrijos svarbos buveines.
 
Karvaičių kraštovaizdžio draustinio plotas – 2985,28 ha.  Jam priklauso kalnine pušimi apaugusios Giedružės, Preilos, Karvaičių, Skirpsto kopos, kurių aukštis apie 60 m, ir aukščiausia visoje nerijoje (67,2m) Vecekrugo (Senosios smuklės) kopa. Jos pavadinimas kilęs nuo kuršiško „vece” – „senas” ir „kruogs” – „smuklė”, primenantis kopos papėdėje buvusią smuklę. Visa kopa apaugusi kalninės pušies masyvais. Nuo viršūnės galima pamatyti taip pat šiam draustiniui priklausančius, į Kuršių marias nusitęsusius Didįjį ir Mažąjį Preilos, Ožkos, Pervalkos, Žirgų, Garbės ir Bulvikio ragus.
 
Draustinyje gausu Lietuvos Raudonosios knygos atstovų: čia auga pavasarinis vikis (Vicia lathyroides), pajūrinė zunda (Eryngium maritimum), ankstyvoji smilgenė (Aira praecox), tyrulinė erika (Erica tetralix L.), pajūrinė širdažolė (Centaurium littorale Gilmour) ir kt.; peri urvinė antis (Tadorna tadorna) ir net kelios jūrinių erelių (Haliaeetus albicilla) poros.
 
Bulvykio ragas – plačiausia Kuršių nerijos pusiasalio vieta, siekianti 3,8 km. Manoma, kad rago ir šalimais esančios įlankos pavadinimas kilo nuo kuršiškos pavardės Bulvikis. Tačiau egzistuoja ir dar vienas šio vardo kilmės aiškinimas: švedų kalboje žodis „bolja” reiškia „banga”, o „vik” – „įlanka”, tad gali būti, kad Bulvikio pavadinimas yra švediškos kilmės. Prieš apželdinant didžiąsias kopas, Bulvikio ragas labai greitai augo: 1837-1910 m. kasmet pailgėdavo vidutiniškai 7 m. Šiuo metu vyksta atvirkštinis procesas – ragas plaunamas marių srovių, jis nepaliaujamai mažėja.
 
Nuo Bulvikio rago ir įlankos atsiveria puiki Kuršių marių pakrančių panorama, matosi Ventės ragas. Esant geram matomumui kita Kuršių marių pakrantė atrodo ranka pasiekiama, tačiau šis įspūdis apgaulingas: marių plotis tarp Bulvikio ir Ventės ragų siekia daugiau nei 8 km, o gylis apie 3 m.
 
Kraštovaizdžio draustinio šiaurinėje dalyje, tarp Preilos ir Pervalkos, stūksantis Karvaičių kalnas saugo vieną tragiškiausią Kuršių nerijos kaimų užpustymo istoriją. Iki 1797 m. kalno vietoje buvo Karvaičių kaimas, kurio gyventojai traukdamiesi nuo smėlio pustymo, net kelis kartus kėlėsi iš vienos vietos į kitą. Tačiau ir naujoji vieta Karvaičių įlankos pakrantėje jų neišgelbėjo. Po ilgos ir nesėkmingos kovos su smėliu, po to, kai buvo užpustyta Karvaičių bažnyčia, žmonės paliko kaimą. Dalis jų persikėlė į Juodkrantės pietinį pakraštį, dalis į Nidą ir Naglius (Agilą). Užpustytas Karvaičių kaimas, tai vieno žymiausių XIXa. pradžios tautosakininko ir poeto, Karaliaučiaus universiteto profesoriaus Liudviko Gedimino Rėzos (1776-1840 m.) gimtinė. Jis pirmasis 1818 m. išleido K.Donelaičio „Metus”, vėliau – pasakėčias, 1825 m. paskelbė pirmąjį lietuvių liaudies dainų rinkinį „Dainos”. L.G.Rėzai atminti 1979 m. ant Skirpsto kopos, šalia Pervalkos gyvenvietės, pastatytas paminklas (dailininkas E.Jonušas). 

Šaltinis: KNNPD