Urbo kalnas

Urbo kalnas – arčiausiai Nidos gyvenvietės esanti kopa, nuo kurios atsiveria puikūs vaizdai, užimanti 56,28 ha ploto, ir yra valstybės saugomas geomorfologinis gamtos paminklas.

Urbo kalno užgimimo priešistorė susijusi su Kuršių Nerijos formavimosi pradžia maždaug prieš 5 tūkst. metų, kuomet jūrų bangų į krantą išplautas smėlis buvo supustytas į parabolines kopas, ne kartą perpustytas, o dabar iškylančias virš 50 m nuo jūros lygio.

Tikėtina, jog 1730 metais Nidai keliantis į trečiąją vietą, Parnidžio, Urbo kalno ir Angių kalno kopos dar buvo žymiai toliau į vakarus nuo dabartinės jų vietos ir galėjo užtikrinti kaimeliui tam tikrą laiką ramaus gyvenimo. Jų forma buvo kitokia ir aukštis, tikėtina, buvo gerokai mažesnis. Tačiau ir naujajai Nidai ramybe teko mėgautis neilgai. XIX a. pradžioje trys prie gyvenvietės priartusios didelės kopos slinko artyn kaimelio, vis pasipildydamos nauju smėliu. Pastoviai buvo užpustoma pašto kelio atkarpa, vedanti nuo jūros kranto į pašto stotis. XVIII a. antroje pusėje nerijoje buvo keturios tik pašto stotys su keičiamais arkliais ir nakvyne – Šarkuvoje, Rasytėje, Nidoje ir Juodkrantėje. Urbo kalnas buvo didžiausia grėsme Nidos pašto stočiai, kuri būdama pačiame nerijos viduryje, keliautojams buvo itin svarbi.

Nuo XVIII a. vid. Nidos pašto stotį ir smuklę valdė smuklininkas Frydrichas Kazimiras Kuvertas. Trys Kuvertų – pašto tarnautojų – kartos iki 1828 metų gyvenę Nidoje, paliko ryškų pėdsaką gelbstint kaimą nuo užpustymo.

Kai XIX a. pr. grėsmė būti palaidotai ir trečiajai Nidai tapo reali, Gotlybas Davydas Kuvertas nutarė taip lengvai nepasiduoti ir ėmėsi iniciatyvos, bandydamas gelbėti savo taip sunkiai užgyventą turtą. Jis pradėjo tvirtinti ir apsodinti pustomus smėlynus, esančius tarp apsauginio kopagūbrio ir Urbo bei Angių kalno kopų. Apsauginis kopagūbris jau buvo beveik baigtas statyti, tad kopų tvirtinimas turėjo prasmės – naujas jūros išskalautas smėlis užkopės nebegalėjo pasiekti ir užuovėjoje galėjo įsitvirtinti augalai.

Senajam Kuvertui padėjo jo sūnus Georgas Davidas Kuvertas. Tačiau 1827 metais mirus Tėvui, sūnus Davidas Georgas dar nebuvo įsitikinęs, jog jų pastangos sugebės sustabdyti ant Nidos slenkantį smėlį. Visoje nerijos dar vyko didžiuliai pustymai ir ne vienam kaimui buvo iškilus grėsmė.

„Buvo sodinami gluosniai, piramidinės tuopos, pušys ir beržai. Ypatingai gerai prigijo pušys ir beržai, kurie stovi iki šiol„ (P. Gerhard. „Dünenbau“, 1900 m.). Didelėje pašto stotyje buvo surenkami nemaži kiekiai arklių mėšlo, kuris buvo sėkmingai naudojamas sodinant gležnus medžių daigelius. Kuvertų pradėti želdinimo darbai paruošė dirvą vėlesniems sodiniams. Siekdami įamžinti jų atminimą, Nidos gyventojai 1864 m. jiems užsakė paminklą, Jų vardu buvo pavadinta gatvė.

Tačiau kopų tvirtinimo darbai ėjosi gana lėtai. Jei palvėje jau žaliavo jaunuolynas, 1868 m. Urbo kalnas dar buvo balta smėlio kopa. Yra duomenų, jog du kartus bandyta apsodinti Urbo kalną paprastosios pušies sodinukais, tačiau šie bandymai buvo palaidoti po keliaujančiu smėliu. Urbo kalnas ir Kopgalis buvo didžiausią grėsmę nerijoje keliančios kopos, kurias būtinai reikėjo sustabdyti. Kopgalis kėlė grėsmę Klaipėdos uostui, Urbo kalnas – Nidos pašto stočiai, bažnyčiai ir žvejų kaimui.

1874 metais pagaliau jis buvo apsodintas, ir tais pačiais metais ant jo pastatytas mūrinis švyturys, išlikęs iki šių dienų. Daugiausia buvo naudojami paprastosios pušies sodinukai, tačiau Urbo kalne pirmą kartą naujai išbandyta ir kalninė pušis (Pinus montana), kurią atvežė kopų apželdintojas Miuleris, remdamasis darbais Fiunės ir Selando salose. P. Gerhardo knygoje minimas Urbo kalno aukštis 50,52 m virš vidutinio Baltijos jūros lygio.

Urbo kalnas Nidai turi didžiulę simbolinę prasmę, susijusią su naujo, saugaus gyvenimo pradžia. Niekas nebūtų statęs mūrinio švyturio ant smėlio kopos, jei nebūtų įsitikinęs jo saugumu. Tarp apsauginio ir didžiojo kopagūbrio pasodinti miškai stabilizavo situaciją, buvo užkirstas smėlio judėjimo kelias nuo jūros pakrantės rytų kryptimi. Augdami medžiai pamažu sudarė užuovėją smėliui. Pradėjo augti žolės ir beliko padėti paskutinį tašką, apsodinti medžiais. Tai buvo pirmosios kalninės pušies plantacijos, kurios, manoma, XX pirmoje pusėje buvo pakeistos paprastąja pušimi. Todėl ant Urbo kalno kalnapušių yra likę labai mažai.

Sėkmingas Urbo kalno sutvirtinimas davė pradžią didžiulių mastų darbams. 1880-1910 m. jau Prūsijos valdžia ėmėsi darbų organizavimo. Tai daryti jau nebuvo sunku, nes buvo žinoma kaip. Tam pasitarnavo sėkmingas Urbo kalno pavyzdys, išgelbėjęs trečiąją Nidą nuo užpustymo.

Taigi Urbo kalnas yra naujo Kuršių nerijos istorijos tarpsnio pradžios simbolis. Senasis švyturys yra tarsi paminklas istorijos virsmui. Nebesant užpustymo pavojui, pasikeitė gyvenimo būdas, architektūra, užsiėmimai ir verslai. XX a. pradžioje visos nerijos žvejų gyvenvietės pamažu virtu pajūrio kurortais, kur gamtos ir žmogaus sukurtas kraštovaizdžio grožis tapo didžiausia trauką turinčiu magnetu tūkstančiams lankytojų, kas tebesitęsia ir iki šiol.

Šaltinis: KNNPD