Nidos švyturys

Nidos švyturys turi du gyvenimus: pirmasis tęsėsi nuo pastatymo 1874 m. iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos, o antrasis prasidėjo sovietmečiu, 1953 m. pastačius iki šiandien stovintį 29 m aukščio švyturį.

Anuomet Nidos švyturys tapo žmogaus pergalės prieš smėlio stichiją simboliu. Ne menkas iššūkis ant smėlio kalno pastatyti 27 m aukščio stabilų statinį, todėl švyturio pamatai buvo skaldyti akmens blokai, įleisti net į 3 m gylį. Jis puikiai išstovėjo 70 metų ir būtų ilgiau stovėjęs, jei Antrojo pasaulinio karo pabaigoje nebūtų sąmoningai susprogdintas besitraukiančios vokiečių kariuomenės kaip strateginis objektas.

Kai kalbame apie senąjį Nidos švyturį, jis turėjo dar vieną svarbią funkciją: ne tik rodė kelią laivams, bet ir perspėdavo apie artėjančias audras. Maždaug 19 a. pabaigoje Nidos švyturio viršutinėje dalyje atsirado „šoninės antenos“. Tai buvo konstrukcija, kuri leido švyturininkui, telegrafu gavus pranešimą apie artėjančią audrą, ant jos iškabinti atitinkamus signalus – vėliavas. Dėl šių „antenų“ Kuršių marių žvejai jį meiliai vadino švyturiu su sparnais.

Dabartinis cilindro formos gelžbetoninis Nidos švyturio bokštas iškilęs virš jūros lygio 79 metrus. Jis siunčia baltos šviesos signalus, kurie matomi jūroje net už 41 km. Nidos švyturys turi tik jam būdingą žybsėjimo dažnį (2 trumpi 0,2 s šviesos signalai su 1,2 s tarpu, tuomet 4,2 s tarpas (tamsa), o bendras šviesos ir tamsos intervalas – 5,8 s.) informuoja jūreivius, jog čia nėra uosto. Šiuo metu švyturys veikia automatiškai ir nebeturi švyturininko, kuris lig tol buvo itin svarbi figūra.

Šaltinis: Neringos muziejai